Pilnapadiškumas – nevaikiška vaikų problema

2015-09-10

Besidžiaugdamos pirmaisiais mažylių žingsniais mamos retai susimąsto, kokią žalą tai daro silpnoms jų pėdoms. Dar nespėję sutvirtėti kaulai turi atlaikyti viso kūno svorį, o tai neretai baigiasi plokščiapadyste. Kauno klinikinės ligoninės vaikų ortopedė-traumatologė Veronika Juodienė atskleidžia, kokių priemonių imtis, kad vaikystės džiaugsmų netemdytų pėdų deformacija.

Kaip atpažinti plokščiapadystę?

Tai – pėdų deformacija, kuri atsiranda sumažėjus išilginiams vidiniams ir skersiniams pėdų skliautams. Stovint vidinių pėdų skliautai siekia grindis, o kulnai pasisuka į išorę. Tai – pagrindiniai ženklai, kurie išduoda plokščiapadystę.

Kokią įtaką visam organizmui ir sveikatai daro šis sutrikimas?

Esant šiai deformacijai paprastai pradeda skaudėti pėdas arba priekinių blauzdų paviršių, eisena tampa skausminga ir varginanti. Netgi žiūrint iš šono ji atrodo šiek tiek nerangi. Taip yra dėl to, kad žmogaus kūno svoris suteikia didelį krūvį pėdoms. Pasireiškia kraujotakos bei kitų griaučių dalių (čiurnų, kelių, klubų sąnarių bei stuburo – aut. past.) anatominiai ir funkciniai sutrikimai. Ilgainiui gali pablogėti ir vidaus organų veikla.

Kokį vaidmenį vaidina paveldimumas?

Įgimta plokščiapadystė – gana retas reiškinys. 5–11,5 % plokščiapadysčių atvejų yra įgimti, likusieji – įgyti. Neretai pasitaiko statinių plokščiapadysčių, kurios atsiranda dėl silpnų blauzdų ir pėdų raumenų, kaulų suminkštėjimo arba bendro organizmo nusilpimo. Taip pat galima ir trauminė plokščiapadystė, kuri išsivysto, pavyzdžiui, po įvairių kaulų lūžių šiems netinkamai sugijus. Pasitaiko ir po rachito arba poliomielito išsivysčiusių plokščiapadysčių. Šis sutrikimas vystosi lėtai ir bėgant laikui vis labiau deformuoja pėdas.

Kiekvienas vaikas gimsta plokščiomis pėdomis. Kada pradėti stebėti jų linkius?

Vaiko pėdų būklę rekomenduojama stebėti vos tik pradėjus vaikščioti. Tai daryti geriausia jam einant, sėdint ir stovint. Tėveliai turėtų atidžiai stebėti pėdų skliautus, kulnus ir pirštų padėtis. Dažnai namiškiai pastebi ir sako, kad vaikas negražiai vaikšto. Kai pėdos tampa plokščios, mažylis kiekvieną žingsnį žengia statydamas pėdas vidiniais kraštais. Tai – pirmas ženklas. Stebint vaiką namie pėdų deformaciją galima tik įtarti. Tikslią diagnozę gali nustatyti tik medikas, todėl pirmiausia patariama kreiptis į šeimos gydytoją, kuris vėliau nukreips specialisto konsultacijai.

Tiesa, kad vaikams plokščiapadystė išsivysto ir dėl rachito?

Taip. Tai – vienas iš veiksnių. Sergantiesiems rachitu mažyliams plokščiapadystė išsivysto dar iki 7 m. Tokių vaikų kaulai yra minkšti, raumenys ir raiščiai laisvi, jiems trūksta vitamino D, kalcio, pakinta raiščių bei raumenų pusiausvyra. Pėdos tampa tarsi lengvos. Per išilgines ašis apkrovus pėdas jos neatlaiko krūvio, todėl ir išsivysto šis sveikatos sutrikimas, o negydant rachito – tik didėja.

Kokios galimos profilaktinės priemonės atžaloms?

Svarbiausia – neversti ir neskatinti mažylio pradėti vaikščioti kuo anksčiau. Nepatartina ir sodinti į vaikštynę. Paprastai mamos džiaugiasi atžala, kuri pradeda stovėti arba žengia pirmuosius žingsnius būdama vos 6 mėn. Tačiau tai – blogai. Negalima mažylio vesti už rankų tam, kad greičiau pradėtų statyti kojas, žengtų pirmuosius žingsnius. Iki 10–12 mėn. kūdikis juda ropodamas, ir tai – visiškai normalu. Kai pats savarankiškai atsistoja ir bando eiti, tuomet jau būna pasiruošęs mokytis vaikščioti. Tam laikas ateina visada. Pamačius, kad vaikas bando žengti jau savo lovelėje arba įsitvėręs į kėdę, negalima leisti jam vaikščioti basomis ar avint minkštą apavą. Batų, kurių padai ir pakulnės minkšti, vaikams iki 3–4 m. nevalia avėti. Mažylių batukai turi stabilizuoti pėdų padėtis ir kulnus. Antraip besistengdami išlaikyti pusiausvyrą kojas bandys statyti kuo plačiau, o tai – kelias plokščiapadystės ir deformacijos link, kai keliai būna įlinkę į vidų, tarsi ženklas „x“. Patartina leisti atžaloms po kiemą, jeigu tik saugu ir švaru, vaikščioti basomis, nes žengiant žole pėdos taisosi pačios tam, kad vidinių jų skliautų nedirgintų žolė arba žemė.

Kaip gydoma plokščiapadystė ją diagnozavus?

Mažiems vaikams, jeigu serga rachitu, pirmiausia skiriami vitaminas D bei kalcis, vėliau ir visas gydymas: masažai, mankštos, vandens procedūros bei specialus apavas tvirtais ir kietais padais su supinatoriais (vidinių skliautų išgaubimais – aut. past.), kurie stabilizuoja pėdas. Toks avalynė paprastai skiriama vaikams, sulaukusiems 3–5 m., ir tuomet, kai jau pradedami taikyti masažai bei specialios mankštos. Tačiau nėra vieno recepto, kuris tiktų visiems mažyliams. Kiekvienas atvejis – individualus. Skirti reikia tik tai, kas geriausia konkrečiam vaikui. Gydymui taip pat naudojamos ir jūros druskos vonios. Operacijos prireikia itin retai. Viskas dažniausiai prasideda nuo profilaktinių priemonių. Jos padeda sustiprinti blauzdų priekinius, užpakalinius ir pirštus lenkiančius raumenis. Būtent šie raumenys ir prilaiko pėdų skliautus. Pastarieji būna išsibalansavę ir silpni, todėl pasitelkiant išvardytas priemones galima pasiekti puikių rezultatų. Vaikams, kuriems diagnozuojama plokščiapadystė, rekomenduojamas ir plaukimas. Po 2–3 mėn. raumenys praranda elastingumą, todėl mankštintis reikia kasdien, o kas 3–6 mėn. pakartoti masažo kursą.

Ką dar, be specialios avalynės, reikia pritaikyti atžalai?

Be abejonės, turi būti patogūs rašomasis stalas ir kėdė. Tačiau labai svarbu ir nesėdėti sukryžiavus kojų po savimi arba sulenktu stuburu. Nugara turi būti atremta į kėdę taip, kad juosmens apatinė dalis liktų stabili, o kojos sulenktos per kelius ir čiurnas. Tokia padėtis neleis kojoms pavargti ir stuburui iškrypti. Jeigu pastebite, kad vaikas sėdi netaisyklingai, reikia įspėti ir pamokyti taisyklingos sėdėjimo padėties.

Kaip dažnai tokia pėdų deformacija sutinkama visame pasaulyje?

Net 30–40 % suaugusiųjų visame pasaulyje nustatoma plokščiapadystė. Šiuo metu gerėja diagnostinės priemonės ir daugėja įmonių, kurių vadovai darbuotojus skatina stebėti savo sveikatą.

Ar įmanoma visiškai pasveikti?

Tai nėra labai sunkus sveikatos sutrikimas, todėl pasveikti tikrai įmanoma. Operacijos prireikia tik kraštutiniu atveju. Dažniausiai apsieinama taikant tam tikras veiksmingas gydymo priemones.

Kaip ateityje turėtų kisti plokščiapadystę rodantys statistikos duomenys?

Nemanoma, kad plokščiapadystės atvejų daugės, bet tam reikia daugiau dėmesio skirti profilaktikai.

 

Karolina Marcinkevičiūtė
prie kavos logo